Juodųjų drugelių namai

Juhanio Johanseno gyvenimas ne iš lengvųjų.
Smurtaujantys ir ranką prieš savo vaikus pakeliantys tėvai verčia berniuką užsisklęsti savyje, rinktis gyvenimo klystkelius, kurie galų gale atveda į paauglių koloniją.
Vos patekęs į uždarą Salą, vaikinukas iškart susiduria su smurtu ir neteisybe, išgyvena rūsčius "kietos" kompanijos išbandymus, ūmius brendimo priepuolius, tačiau netrukus kolonijos prižiūrėtojas įtraukia jį į keistą, beveik utopinį eksperimentą - šilkverpių auginimą atšiauriomis Suomijos sąlygomis.
Ar vaikinukas irgi pavirs geruoju drugiu?

Kai Juhanis Johansonas pirmąkart išvydo jūrą, ji nebuvo mėlyna, kaip jis ligi tol įsivaizdavo.
Keista, kad šitai jis taip gyvai prisimena, kartu su statybos bendrovės generaliniu direktorium apžiūrinėdamas būsimą savo darbo kabinetą viršutiniame aukšte.

Susikišęs rankas į Briuselyje pirkto kostiumo kišenes ir žvelgdamas pro langą į jūrą, kuri banguoja lygiai tokia pilkšva ir niūri, kaip prieš ketvirtį amžiaus, jis prisimena nusivylimą. Jūra buvo ne mėlyna ir tai įskaudino labiau, negu įsiutusios audinės dantys.
Jis prisimena pyktį ir baimę, pyktį visiems sutiktiems žmonėms, baimę - ūkanotos Salos, bet jie jau neskaudina taip, kaip nusivylimas, kuris dabar, po dvidešimt penkerių metų, atrodo bergždžias. Jeigu galėtų, apimtų ranka kaulėtus berniuko pečius, drąsinamai spustelėtų ir ištartų:

Ji dar sužvilgės tau prieš akis, užims kvapą tokiu mėliu, kokį regi tik svajonėse! Ar girdėjai, mažasis išpera, jūra tavęs neišdavė!
Imdamas Statybos bendrovės generalinio direktoriaus siūlomą Havanos cigarą ir įgudusia ranka jį suvilgydamas, Juhanis Johansonas prisimena Pareigūno rankogalį ir vieną juokingą smulkmeną. Dėmę. Labai panašią į kraujo.
Dėmę dengė mėlyna tarnybinio švarko rankovė ir pasimatė tada, kai Pareigūnas pasistiebęs kėlė krepšį nuo vagono bagažo lentynos.
Tik ar pareigūnų gyslomis teka tikras kraujas? Juk jie tokie negyvi. Negyvi ir pedantiškai švarūs.

Tiktai dabar, po ketvirčio amžiaus, jis ne juokais įniršta ant Pareigūno, kuris, prieštaraudamas akivaizdžiai tikrovei, sugeba įsipjauti ir šitaip mėgina panėšėti į žmogų, nors vis dėlto neapkabina berniuko kaulėtų pečių ir nei kartelio drąsinamai nespusteli. Kodėl jis visai nepadrąsina to nepakenčiamo, mažo nedorėlio Juhanio Johansono, kuris nusivylė jūra, nes jūra - tai ne tie mėlyni gelmenys, kur pliumpsi undinės tvaskiom rausvom krūtim ir sidabru žvynuotom uodegom. Ne ta jūra, kurion galėtum nerti nuo aukštos uolos vandens lelijom apaugusių lobių link.

Devynmečio iliuzijos! Pačios skaudžiausios!

Vyras atsiremia į nedidelę orlaidę, irzteli, kad ji tokia siaura. Kaip norėtųsi ištrūkt į lauką, įtraukti jūros oro gi-liai į plaučius! Gaila, kad kabinetas be balkono, - kaip paties generalinio direktoriaus. Vis dėlto girdėti krautuvų ir keliamųjų kranų stropus gaudesys.
Kažin ar Pareigūnas dar gyvas?

O jeigu susirasčiau jį ir pagaliau atsiteisčiau?
-Juk tu...hm...našlaitis? - klausia Statybos bendrovės generalinis direktorius, kai Juhanis Johansonas, priėjęs prie didžiulio rašomojo stalo, atsisėda ant sukamos kėdės, kuri jam per žema .